Klasicizmas (lot. classicus - geriausias, pavyzdinis)

Klasicizmas (lot. classicus - geriausias, pavyzdinis) - XVII a.- XIX a. I pusės Vakarų Europos literatūros ir meno epocha. Esminis klasicizmo bruožas - sekimas Antikos meno ir literatüros kūriniais kaip pavyzdiniais, geriausiais. Iš jų buvo mokomasi pažinti žmogų, siekti idealios harmonijos, tobulumo, absoliutaus grožio, universalios tiesos

Klasicizmo ištakų reikia ieškoti vėlyvajame Italijos Renesanso mene, bet ši meninė sistema buvo išbaigta XVII a. Prancūzijoje

Klasicizmas sutampa su pranczūsų absoliutizmo klestejimo laiku, kuris dar vadinamas Liudviko XVI amžiumi

Klasicizmas iškelia, įtvirtina ir netgi suabsoliutina antikinio meno idealus.

Klasicizma apibrėžia keturi svarbi bruožai:

Siekiant vidinės žmogaus harmonijos, klasicizme, panašiai kaip ir baroko mene, gerai jaučiama prieštaringa žmogaus pasaulėžiūra. Žmogus turi rinktis tarp proto ir jausmo, pilietinis pareigos ir asmeninės laimės.