Geriamo vandens savybės

Lentelėje pateikti duomenys rodo, kad perspektyviausi vandens tiekimui yra kvartero, tarpmoreniniai, viršutinės kreidos, permo ir devono vandeningi sluoksniai.

HIGIENOS REIKALAVIMAI GERIAMAJAM VANDENIUI
Gamtoje gausu vandens, bet idealiai švaraus nėra ir negali būti. Visi puikiai žinome, kad vanduo – vienas iš geriausiu tirpiklių. Idealiai švarus lietaus lašas arba skaidri snaigė kol nukrinta ant žemės įsisodrina azotu, deguonimi, anglies dioksidu, dulkėmis. Skaidriame, pažiūrėjus prieš šviesą, vandenyje gali būti ištirpę daug įvairių cheminių junginių, kurių kiekis turi įtakos ne tik jo organoleptinėms savybėms, bet toks vanduo netinkamas ir technologiniuose procesuose. Vandens skonis pirmiausia priklauso nuo jo cheminių priemaišų. Gamtiniame vandenyje visada yra ištirpusių arba plūduriuojančių priemaišų, kurios gali būti naudingos arba kenksmingos. Nemalonaus skonio vanduo sukelia neigiamą fiziologinę reakciją net ir tada, kai nėra tiesioginės grėsmės sveikatai.

GERIAMASIS VANDUO TURI ATITIKTI ŠIUOS REIKALAVIMUS:
1. Jame neturi būti patogeninių mikroorganizmų, virusų, kirmėlių kiaušinėlių, pirmuonių, t.y., vanduo neturi būti pavojingas epidemiologiniu požiūriu. 2. Būti gerų organoleptinių savybių. Jis turi būti bespalvis, bekvapis, skaidrus ir be nemalonaus prieskonio. 3. Jame negali būti toksinių medžiagų ir druskų daugiau už leidžiamas koncentracijas, kurios neigiamai veiktų žmogaus organizmą. Lietuvoje reikalavimai vandens kokybei ir programinei priežiūrai nurodyti higienos normoje, HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“, parengtoje atsižvelgiant į Europos Bendrijos Tarybos (EBT) 1980 07 15 direktyvos 80/778/EEC reikalavimus. Visais laikais pagrindinis geriamojo vandens kokybę reglamentuojančių dokumentų tikslas buvo – visuomenės sveikatos sauga.

VANDENS SUVARTOJIMO STRUKTŪRA
VIS DAUGIAU GĖLOJO VANDENS NAUDOJAMA LAUKAMS DRĖKINTI, MIESTŲ IR GYVENVIEČIŲ KOMUNALINIAMS – BUITINIAMS POREIKIAMS TENKINTI. NEGALIMA NEPAMINĖTI IR VANDENS REIKŠMĖS LAIVYBAI, ŽUVININKYSTEI, REKREACIJAI. NĖRA TOKIOS ŪKIO ŠAKOS, KURI VIENAIP AR DAUGIAUSIAI VANDENS (~93%) SUVARTOJAMA ENERGETIKOS REIKMĖMS. NE ENERGETIKOS REIKMĖMS SUVARTOJAMA (ŽR. 2 PAV.): KOMUNALINIAM SEKTORIUI ~ 45%, PRAMONĖS REIKMĖMS ~ 33%, ŽEMĖS ŪKIO REIKMĖMS ~ 1%, ŽUVININKYSTĖS TVENKINIAMS ~ 21%. KITAIP NEBŪTŲ SUSIJUSI SU PAVIRŠINIAIS IR POŽEMINIAIS VANDENIMIS.

GERIAMOJO VANDENS KOKYBĖ
Vandens kokybė vertinama organoleptinėmis savybėmis (skoniu, kvapu, spalva, drumstumu).
Geriamojo vandens kokybė vertinima:
■ mikrobiologiniu,
■ biologiniu,
■ cheminiu
■ toksikologiniu aspektais.
Svarbiausia kontroliuoti mikrobinę vandens būklę. Mikrobiologinei vandens būklei skiriama daug dėmesio, nes per vandenį gali plisti labai pavojingos ligos, o geriamojo vandens svarbiausias šaltinis daugelyje šalių yra paviršinis vanduo, kuriame ligų sukėlėjai gali išlikti gyvybingi labai ilgai. Šia prasme požeminis vanduo yra daug saugesnis už paviršinį.

GERIAMOJO VANDENS KOKYBĖS RODIKLIAI
FIZIKINĖS VANDENS SAVYBĖS
Temperatūra. Vieno litro talpos indas panardinamas į vandenį ir jame palaikomas penkias minutes. Tai daroma todėl, kad indo temperatūra nesiskirtų nuo vandens temperatūros. Tada į indą su pasemtu vandeniu įleidžiama termometro apatinė dalis. Temperatūros reikšmė atskaitoma, neišimant termometro iš vandens, kai Hg stulpelis nusistovi pastoviame lygyje.
Kvapo pobūdis. Tiriamas vanduo supilamas į 100 – 150 ml talpos kolbą. Kolba užkemšama, gerai suplakama ir atidengus kolbą, nosimi įtraukiamas oras iš kolbos. Natūralūs kvapai apibūdinami pagal kvapo tipą (aromatinis, pelkių (balos), puvėsių, medienos, žemės, pelėsių, žuvies, H2S, žolės, nenustatomas) bei kvapo pobūdį (agurkų, gėlių, dumblo, nutekamojo vandens, šlapio medžio, švariai suartos žemės, žuvies taukų, žuvies, supuvusio kiaušinio, nupjautos žolės, šieno, natūralios kilmės (bet ne iš išvardintų)).

FIZIKINĖS VANDENS SAVYBĖS
Kvapo intensyvumas nustatomas panašiai kaip ir pobūdis, tik du kartus: kai vandens temperatūra 15 – 20°C. Intensyvumas įvertinamas balais nuo 0 iki 5 atitinkamai (nėra, labai silpnas, silpnas, pastebimas, stiprus, labai stiprus). Geriamojo vandens kvapo intensyvumas turi neviršyti dviejų balų.
Vandens skonis. Vandeniui skonį suteikia natūralios gamtinės medžiagos ar medžiagos, patenkančios į vandenį su nutekamaisiais vandenin chemikalais. Organoleptiniu būdu nustatomas tik geriamo vandens skonis. Abejotino sanitariniu atžvilgiu vandens skonis nustatomas, tik pavirinus jį ir atšaldžius iki kambario temperatūros. Skonio intensyvumo ir charakterio nustatymui į burną paimama 10-15 ml geriamo vandens ir palaikius burnoje apie 15 sek., išspjaunama. Skiriami 4 pagrindiniai skoniai: sūrus, kartus, rūgštus, saldus. Kiti skonio pojūčiai vadinami prieskoniais.

FIZIKINĖS VANDENS SAVYBĖS
Vandens spalva
Paruošiama intensyvumo skalė: atsveriama 0,0875g K2Cr2O7 ir 2g CoSO4 . 7H2O, ištirpinama atskirai nedideliuose kiekiuose distiliuoto vandens. Supylus abu tirpalus į 1 l talpos matavimo kolbą, įpilama 1 ml chemiškai švarios sieros rūgšties (d=1,84 g/cm3 ) ir praskiedžiama iki brūkšnio distiliuotu vandeniu (tirpalas Nr.1). 1 ml koncentruotos sieros rūgšties praskiedžiama (rūgštį pilti į vandenį) iki 1 l distiliuotu vandeniu (tirpalas Nr.2). tirpalai Nr.1 ir Nr.2 sumaišomi santykiu, nurodytu lentelėje.

FIZIKINĖS VANDENS SAVYBĖS

FIZIKINĖS VANDENS SAVYBĖS
Vandens skaidrumas
Prieš nustatinėjant tiriamo vandens skaidrumą, jis gerai suplakamas ir supilamas į cilindrą. Po to cilindras pastatomas virš šrifto 4 cm atstumu nuo dugno. Pripilant arba nupilant vandenį, randame tokį vandens stulpo aukštį, pro kurį šriftą dar galima skaityti. Visa tai daroma 1 m atstumu nuo lango. Skaidrumas išreiškiamas vandens stulpo aukščio centimetrais 0,5 tikslumu. Jei vandenyje yra mažiau nei 3 mg/l suspenduotų dalelių, vandens skaidrumą nustatyti yra sunku, nes tam reikalingas labai didelio aukščio cilindras. Šiuo atveju, nustatomas vandens drumstumas – dydis, atvirkščias skaidrumui.

GERIAMOJO VANDENS KOKYBĖ LIETUVOJE
Lietuva – viena iš nedaugelio Europos, o ir pasaulio šalių, kurių gyventojai geria tik požeminį vandenį. Taip yra pirmiausia todėl, kad mūsų šalyje gausu požeminio vandens išteklių. Palyginus Lietuvos geriamojo vandens kokybę su kitų Europos miestų geriamojo vandens kokybe, mūsų vanduo pavydėtinai geras, bet ir Lietuvoje yra geriamojo vandens problemų.
Geriamojo vandens problemos yra šios:
Šiaurės vakarų lietuvoje yra padidėjęs fluoridų kiekis;
DAUGELYJE LIETUVOS VANDENVIEČIŲ YRA PADIDINTI GELEŽIES, MANGANO KIEKIAI;
KAIMUOSE NĖRA CENTRALIZUOTOS VANDENTIEKIO SISTEMOS, žmonės vandenį vartoja iš šachtinių šulinių, kurių vanduo dažniausiai yra užterštas nitratais ir nustatoma neleistina mikrobinė tarša.

GERIAMOJO VANDENS SAUGOS IR KOKYBĖS RODIKLIAI
Lietuvoje geriamo vandens saugos ir kokybės reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 24 : 2003. Pagrindinis geriamojo vandens kokybę reglamentuojančių dokumentų tikslas – visuomenės sveikatos sauga.
HN 24 : 2003 parengta atsižvelgiant į Europos ekonominės bendrijos (EEB) Tarybos direktyvų reikalavimus. Ši higienos norma nusako, kokie rodikliai turi būti nustatinėjami geriamajame vandenyje. Rodikliai suskirstyti į mikrobiologinius, toksinius ir indikatorinius. Taip pat šiame dokumente pateiktos visų rodiklių leistinos vertės. Be rodiklių yra reglamentuojama, kiek kartų per metus turi būti imami vandens mėginiai, o tai priklauso nuo aptarnaujamų gyventojų skaičiaus ir tiekiamo vandens kiekio.

MIKROBINIAI RODIKLIAI

TOKSINIAI (CHEMINIAI) RODIKLIAI
Toksinių analičių vertės parodo vandens užteršimą nuodingomis sveikatai kenksmingomis medžiagomis. Tai bet kokios kilmės medžiagos, jų toksinai, trąšos, pesticidai, jų sudedamosios dalys ar skilimo produktai, radioaktyvieji izotopai ar kitos medžiagos, kurių buvimas geriamajame vandenyje gali turėti neigiamų pasekmių žmogaus sveikatai, taip pat bloginti vandens savybes.
JŲ KIEKIS IR NUKRYPIMAI PRIKLAUSO NUO:
VIETINIŲ GAMTINIŲ VEIKSNIŲ (HIDROGEOLOGINIŲ);
IŠORINĖS TARŠOS.

3 LENTELĖ. GERIAMOJO VANDENS TOKSINIAI (CHEMINIAI) RODIKLIAI

INDIKATORINIAI RODIKLIAI
Indikatoriniai vandens kokybės rodikliai neturi įtakos žmogaus sveikatai, bet padidėjusi šių medžiagų koncentracija gali gerokai pakeisti vandens savybes: skonį, spalvą, kvapą, drumstumą. Indikatoriniai rodikliai – vandenilio jonų koncentracija pH; bendra mineralizacija, kurią charakterizuoja savitasis elektros laidis.
UŽTERŠTUMĄ ORGANINĖMIS MEDŽIAGOMIS PARODO:
AMONIS;
BENDROJI ORGANINĖ ANGLIS;
PERMENGANATE INDEKSAS.
Aliuminis, chloridai, bendroji geležis, manganas, sulfatai daro įtaką skoninėms vandens savybėms. Šie elementai ir junginiai neturi neigiamo poveikio žmogaus sveikatai, bet yra pirmasis rodiklis, perspėjantis apie galimus neigiamus pokyčius vandenyje.

Vanduo yra geriausias tirpiklis, todėl normaliai gamtiniame vandenyje visada yra daugiau ar mažiau mineralinių junginių – kalcio, magnio, natrio, geležies ir kitų druskų. Nuo kalcio ir magnio druskų kiekio priklauso ir vandens kietumas. Kietas vanduo sveikatai nekenksmingas, bet yra nepageidautinas buitiniams prietaisams ir garo katilams. Mažėjant vandens mineralizacijai, jo skonis prastėja. Vanduo be druskų (distiliuotas) sveikatai yra netgi kenksmingas.

VADOVAUJANTIS HIGIENOS NORMOS 12 PUNKTO NUOSTATOMIS, TURI BŪTI NUSPRENDŽIAMA, AR INDIKATORINIŲ GERIAMOJO VANDENS RODIKLIŲ SPECIFIKUOTŲ VERČIŲ, PATEIKTŲ ŠIOS HIGIENOS NORMOS 4 LENTELĖJE, NESILAIKYMAS NEKELIA RIZIKOS ŽMONIŲ SVEIKATAI. TURI BŪTI IMAMASI REIKIAMŲ VEIKSMŲ GERIAMOJO VANDENS SAUGAI IR KOKYBEI ATKURTI IR APIE TAI INFORMUOTI GERIAMOJO VANDENS VARTOTOJUS.